Kai Tavęs nematau ir negirdžiu keletą dienų iš eilės giliai širdy ima busti ilgesys. Tada ausys gaudo kiekvieną garsą, kuris primintų Tave, akys ima žvilgčioti minioje ieškodamos tų vienintelių pečių, į kuriuos gera atsiremt, šiltos nugaros, pažįstamo profilio… ir kai diena jau būna perpildyta to laukimo, ilgesio ir begalinio noro Tave pajaust kažkur netoliese, naktį ateina sapnai, kupini Tavęs… Jais tarsi kviečiu Tave pažvelgti į mane, šaukiu Tave artyn, prašau Tavęs išgirsti ir pajausti ko niekada taip ir nepasakiau balsu, tačiau bandžiau parodyt akimis, širdimi, prisilietimais, noriu, kad pajaustum kaip ir aš tą vidinį virpulį, džiugų nerimą, kad veidą nutviekstu šypsena ir sužibėtu akys… …nubudusi po tokio sapno, žinau - Tu pajausi tą mano šauksmą ir į jį, anksčiau ar vėliau,atsišauksi, kad aš vėl lyg užburta galėčiau žiūrėti į Tavas akis, tarsi melodijos klausytis Tavo balso, jausti nuo Tavęs sklindančią šilumą ir ramybę…
|
pasimetus, sutrikus, kokia dar? už lango kaip visada lyja lietus. Girdžiu kaip lašai atsitrenkia į lango stiklą, skardinę palangę, kaip atitrūkę nuo medžio šakos krenta žemyn, atsitrenkia į kiemo asfaltą… tai taip ramina… kartais manau, kad lietus tai lyg mano dalis, ta dalis, kurios man dažnai trūksta, kuri puikiausiai supranta, kaip aš jaučiuosi, ko man reikia… bet yra ir kita medalio pusė ( kaip visada), jis primena daug iš mano praeities… kad ir tave… nesigailiu ne vienos akimirkos, o kai kurias mielai ir pakartočiau, kad ir ta pasivaikščiojimą per lietų visą naktį iki pat prašvintant rytui, pameni? nebuvo nieko aplink, tik miegantis miestas, lietus, tu ir aš… ir dar lietus man primena tavo prisilietimus… kartais, tokiomis naktimis, kaip ši, kai už lango lyja lietus, mąstau, ar dar ne per vėlu tau visa tai pasakyti? kad esi iš tų, kurių vertą laukt, su kuriuo per sunku atsisveikint, net kai žinai, jog tai trumpam, kad kaskart lyjant lietui išnirę prisiminimai apie tave, jei ne priverčia kluptelt, tai bent jau suvirpėti visą kūną o juk būtent šiąnakt už lango atrodytų taikiai kapsi lietaus lašai, man ilgu tavęs ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad tu šiame pasaulyje esi bent truputėli laimingas Rodyk draugams
ištiesk man ranką, kai brendu į ryto tylą apgaubtą priešaušrio rūku.
ištark žodį, kuris lyg kelrodė žvaigždė per visą dieną tą lydės.
padovanok man savo šypseną, tokią nebrangią, bet kartu ir neįkainuojamą dovaną
jos atspindžiu savam veide aš dalinsiuosi visą dieną, nes taip gera kartu su tavimi kvėpuoti laime
geros dienos
:)
Rodyk draugams
…tu toks švelnus… man patiko tave liesti, užuosti tave, šilti nuo tavo šilumos, lėtai ragauti tave, rausti nuo tavo žvilgsnio, matyti tavo besišypsanti veidą, bučiuoti tavo minkštas lupas…patiko virpeti nuo tavo prisilietimų, jausti tavo geismą, visiškai užsimiršti, apie nieką negalvoti, tiesiog užmerkt akis ir mėgautis… tu atsargiai apkabinai mano pečius, aš pasakiau, kad bet kuri moteris būtu saugi šalia tavęs, bet iš tikrųjų, aš pati pasijutau lyg maža mergaitė - apgaubta ramybės ir jaukumo. Tą akimirką norėjau, kad tai nesibaigtu niekada… tai buvo tarsi maža svajonė. Graži, trapi svajonė. Bet ji buvo. Aš joje gyvenau. Jaučiau tave taip pat, kaip jaučiu pati save. Man nereikejo apsimets tobula, tiesiog galėjau būti savimi. Nereikėjo slėpti jausmų, emocijų, galėjau būti tuo, kuo esu… ačiū tau už ta nuostabia akimirka… Rodyk draugamsatsargiai prisilietei, tarsi prie liepsnos, lyg prie plazdancio drugelio sparno… mano sirdis suvirpejo… sudejavo lupos… uzsimerke akys…. o galvoje viena mintis: tesk, nesustok, niekur nedink….. apkabinai… siurpas nuvilnijo per kuna, sudrebino sirdi, nusmelke iki pat sielos gelmes… apdovanojai siluma, kaip tau ja sugrazint??? kaip atgaut ramybe???? kaip nenustot kvepuot??? Rodyk draugams
staiga susivoki - pabaiga… sminga i sirdi, perskrodzia jausmus, nusluoja mintis tas artejantis suvokimas… neisgelbes nei prieraisumas, nei aistra… atsiveikinimas…. uzrieda ilgesio akmuo, perveria astrus skausmas ir akys ilgesingai nukrypsta i laiko tustuma, juk laikas ir mano priesas, ir mano draugas… o kazkur vienatve i sipulius dauzo paskutinias viltis pagalvoju: na ir tegul, juk jos man jau nebereikalingos, jei salia nera taves… atsisveikinimas…. Rodyk draugamsjau ruduo, tikras ruduo… geltoni lapai, aleja pilna kastonu, ryte saltuka,o nakti giedras, zvaigzdetas dangus… tinkamiausias laikas, pagalvoti, ko noretum, ka jau padarei, kaip jauties… Rodyk draugamsis niekur nieko, sprusteli zodis, neapgalvotas, nepasvertas ir iskaudina, stipriai, ilgam… nera tikriausiai didesnio skausmo, kaip iskaudinti mylimus zmones, ju taip ne daug dazniausiai turim… pakrikusios mintys, gerkleje istriges atsiprasymas, bet taip ir neistartas garsiai, smaugia asaromis, verzias inirsiu, neduoda nurimti… kaskart vis sunkiau ir sunkiau sekas numoti i viska ranka, neanalizuoti, nesigilinti, neieskoti prasmes, tiesiog pamirsti, o gal net ignoruoti…. gal todel geriau jauciuos nebudama daznai su tais zmonemis… negaliu daugiau per daug sunku … Rodyk draugamslyja lyja taip graziai, kad net graudu… sedejau kokia valanda balkone ir niekiap negalejau suprast, cia asaros rieda per skruostus ar lietus lyja… liudna, kazkaip per toki lietu sedeti vienai, manau tau gal ir patiktu braidyt nakti per balas, gaudyt lietaus lasus, vytis vejo gusi…gal kada nors, ne dabar, veliau… vis mastau, kodel mes taip noriai skaudinam patys save? gal tu zinai, juk tu protingas… sakei as stipri…bet tai tik zodziai, kai uz lango sitoks lietus, jauciuos silpna silpna… gal is tiesu kiekviename is musu gyvena mazas berniukas ar maza mergaite, kai kurie isauga is pamirsta apie tai, o kai kurie nuolat gyvena su tuo jausmu, kad yra uzdaryti didelio zmogaus kune… va buten tas jausmas lyjant lieti ir neleidzia man miegoti, neleidzia pamirst, kad darau ne viska taip, kaip noreciau… mes zmones keisti sutverimai… o uz lango vis dar pila lietus… Rodyk draugamssiandien ir vel lyja. daugeli tai liudina, daugelis nemegsta lietaus, tik jau ne as. as dievinu lietu. gal as gimiau kai lijo lietus?.. na, bet ne tai dabar svarbiausia. man patinka vaikscioti per lietu, net jei neturiu skecio, o gal net labaiu, kai esu be jo. man patnka, kai lasai barbena i palange ar namo stoga, kai lietaus vanduo plauna lango stikla, kai del to, kad pila lyg is kibiro istusteja gatves. man patinka klausytis lietaus garsu. o jie kaskart buna vis kitokie, kartais tylus ir atsargus, lyg katino zingsniukai, kartais drasus ar net izulus. lietus kartais privercia sypsotis, kartais susimastyti, o kartais tiesiog pasijusti laimingai visiskai be jokios priezasties… siendien vel lyja, as vel namo grizau slapia, bet laiminga tarsi mazas vaikas Rodyk draugams |
Įrašų RSS srautas